Skip to main content

Verslo darbo metodika paremtos studijos: chaosas studentų galvose, tapęs naudingomis pamokomis

Dirbant organizacijoje neretai diskutuojama apie metodus, kuriuos reikėtų pritaikyti norint pasiekti užsibrėžtą tikslą. Darbuotojai supranta, kad svarbu ne tik dirbti, tačiau ir tai, kiek atliekamas darbas yra efektyvus. „Danske Bank“ projektų vadovas bei MRU dėstytojas Skirmantas Gricius, dirbdamas "Danske Bank" įvertino, kad darbas pagal agile (liet. judrus) metodiką lemia didesnį įsitraukimą ir padeda geriau įsisavinti informaciją. Todėl S. Griciui kilo mintis tai, kas naudojama versle, pritaikyti ir edukacijai. Kaip paaiškėjo vėliau, pradžioje chaosą sukėlęs metodas galiausiai studentų buvo įvertintas geriau, nei tikėtasi.

 

Verslo darbo metodai universitete
Į akademinį pasaulį S. Gricius atėjo nusiteikęs labai teigiamai, nekantraudamas, kada galės pasidalinti žiniomis ir pradėti bendrą darbą su studentais. Tačiau netrukus jis pastebėjo, kad pusei studentų apskritai yra neįdomu, kas yra dėstoma, dar trečdalis „ateina tik dėl pliusiuko“, kuriuo žymimas lankomumas, ir tik mažai daliai sėdinčiųjų iš tiesų yra įdomu tai, kas jiems pasakojama.

„Reikia pripažinti, kad pradžioje viskas buvo kitaip, nei maniau. Pirmiausia, dauguma dėstytoją įsivaizduoja šiek tiek vyresnį, turintį 20–30 metų patirties. Tad prisimenu, kad pačioje pradžioje, kai pradėjau dėstyti, prieš pirmąsias paskaitas studentai atidarydavo auditorijos duris, pamatydavo, kad sėdi jaunas dėstytojas, duris uždarydavo ir išeidavo. Dauguma jų galvodavo, kad įsivėlė klaida, kad jiems reikiama auditorija yra kitur, o ne čia“



Anot pašnekovo, jam dėstymas yra hobis, o ne pagrindinis darbas, todėl jis buvo suinteresuotas, kad tai būtų abipusiai vertinga patirtis įdomi ne tik jam pačiam, bet kartu efektyvi bei naudinga studentams. „Dėl to pradėjau svarstyti, kur slypi problema, kad studentai į paskaitas neįsitraukia, o ir apskritai vangiai klauso pateikiamos informacijos. Kaip tik tuo metu darbe daug kalbėjome apie agile bei apie tai, kaip reikėtų skatinti efektyvumą ir komandų autonomiškumą“, – tęsia S. Gricius.
Pradėjęs bendrauti su agile treneriais, kaip galima panaudoti šio darbo metodo elementus, S. Gricius ryžosi eksperimentuoti ir pritaikyti šią metodiką universitete. „Jei mes banke taikome agile siekdami pakelti žmonių motyvaciją bei padidinti atsakomybę ir įsitraukimą į rezultatą, tai kodėl to nepabandžius universitete? Su agile treneriu pakalbėjome, kokia turėtų būti dėstymo sistema, kaip būtų geriau tai įgyvendinti ir iškart po to ruoštis paskaitoms pradėjau kitaip“, – dėsto pašnekovas.

Chaosas virtęs pasitenkinimu 
Tarptautiniams studentams paskaitas vedęs S. Gricius teigia, jie, išgirdę apie agile, buvo ne tik nustebę, bet ir išsigandę bei pasimetę. „Visi suprato, kad kažką darysime kitaip, tačiau tai aiškumo neįnešė, o dėl to kilo chaosas. Studentai iki galo nesuprato savo rolės, todėl nuolat klausdavo, kodėl aš jiems negaliu tiesiog pravesti paskaitos ir visko papasakoti, kodėl jie patys turi viską daryti ir už viską būti atsakingi“, – kalba MRU dėstytojas.
Pasak S. Griciaus, agile mokymosi principas yra paremtas tuo, kad pats studentas neša pakankamai didelę atsakomybę už tai, ką jis išmoks. Tad sulaukus pirmojo atsiskaitymo, vadinamojo sprinto, pašnekovo teigimu, auditorijoje buvo ir nemažai nusiminusių studentų veidų. Studentai savo tokią reakciją teisino tuo, kad jie nieko neatliko, nes jiems kilo daug neaiškumų. „Studentai aiškino, kad jie negavo jokios medžiagos, todėl negalėjo atlikti užduoties. Vis dėlto, būtent tą dieną įvyko didysis lūžis, kai mes visi dar kartą pasikalbėjome apie tai, kaip nuo šiol turi vykti darbas. Išsiaiškinome, kad jie patys turi klausti, jie patys turi ieškoti medžiagos savo darbams ir tik nuo jų priklauso, kiek jie pasinaudos manimi kaip informacijos resursu. Būtent po šio pokalbio išaugo ne tik studentų aktyvumas ir įsitraukimas į paskaitas, tačiau jie patys pradėjo daugiau klausti ir domėtis, kas bus dėstoma bei kada jie gaus vienokią ar kitokią informaciją“, – kalba S. Gricius.

Agile mokymosi principas yra paremtas tuo, kad pats studentas neša pakankamai didelę atsakomybę už tai, ką jis išmoks. Tuo tarpu, dėstytojui tenka daugiau darbo, nes jis turi atsakyti į daugiau klausimų, kurie užduodami ne tik paskaitų metu, bet ir elektroniniu paštu bei kitais šaltiniais: „Naudodamasis paskaitų tvarkaraščiu išdėstydavau studentams tam tikrus dalykus, kurie jiems padėtų įgyvendinti gautas užduotis. Taip pat užduotims numatydavau gaires tiksliai neįvardydamas, kaip atlikta užduotis turėtų atrodyti. Vėliau turėdavome peržiūras, kada patikrindavome, ką studentai yra nuveikę, o sprintą finalizuodavome aptardami, kas pasisekė, o kur dar reikėtų tobulėti“.

S. Griciaus nuomone, dėstant pagal agile didelė nauda yra tai, kad studentai visada dirbdavo grupėmis ir žinojo, kad kiekvieno grupės nario pareiga yra motyvuoti kitą savo kolegą, kad būtų pasiektas geresnis rezultatas per numatytą laiką. „Matau, kad ši sistema veikia, nes tiek anksčiau auditorijose, tiek dabar nuotolinių paskaitų metu grupėse nuolat vyksta diskusijos, priimami įvairūs sprendimai bei atliekamos kitos pareigos, kurios padėtų pasiekti užsibrėžtą tikslą“, – sako jis.

Įsitraukimas – teigiamų rezultatų priežastis
Po baigto kurso atlikta studentų apklausa parodė, kad didžioji dalis jų pageidautų ir kitų dėstomų dalykų pagal agile metodiką, tad akivaizdu, kad S. Griciaus eksperimentas pasiteisino.

„Gavau netgi tokį grįžtamąjį ryšį, kad mano dėstytas dalykas apskritai buvo įdomiausias iš visų semestro metu dėstytų dalykų. Studentai, kaip pliusus išskirdavo interakciją, bendravimą su dėstytoju ir savarankiškumą, nors jie absoliučiai viską darė komandose ir neturėjo nei vieno individualaus darbo. Manau, kad jiems įdomu buvo būtent dėl to, kad paskaitų formatas buvo kitoks. Jie jautėsi įgalinti, jiems nereikėjo tiesiog sėdėti ir klausytis“

Tam, kad studentų įsitraukimas turi tiesioginės įtakos jų pasitenkinimui studijų kokybe, pritaria ir Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Eigirdas Sarkanas. Jis teigia, kad nepaisant to, jog bendrai studentai studijų kokybę vertina neblogai, dažniausiai kritika pažeriama būtent dėstytojų taikomai dėstymo metodikai bei numatytiems atsiskaitymo būdams.
„Remiantis 2019 m. atlikto tyrimo duomenimis matyti, kad, studentų nuomone, atsiskaitymai nepakankamai įvertina jų pažangą ir įgytas kompetencijas, o dažniau atspinti tik gebėjimą mintinai „iškalti“ tam tikrą informaciją. Pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet studentų visiškai netenkina, pavyzdžiui, kažkokio konkretaus studijų dalykų dėstytojo metodai ar kokybė“, – aiškina E. Sarkanas
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad vertinant nepasitenkinimą studijų kokybe reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog neretai studentų įsitraukimas į studijų procesą apskritai būna labai mažas. Dažnai studentai studijas derina su darbu, kuriam ne vienas skiria didesnį dėmesį nei žinių bagažo pildymui. Būtent dėl to studentų įsitraukimas tampa labai minimalus, dažniausiai susijęs tik su faktiniu paskaitų išklausymu, atsiskaitymais, todėl tokiais atvejais apie proceso tobulinimą kalbėti būna sudėtinga.
„Kuo studentas labiau yra įsitraukęs, kritiškai vertina studijų procesą ir teikia siūlymus kokybei gerinti, tuo pasitenkinimas gali būti objektyvesnis. Sąmoningai nesakau, kad geresnis, kadangi vertinimas „gerai“ ar „blogai“ priklauso ir nuo to, kiek aukštoji mokykla yra linkusi įtraukti studentus į procesus. Formaliai studentai gali dalyvauti studijų kokybės tobulinimo procesuose ir jiems turi būti sudarytos visos galimybės, tačiau neretai aukštosios mokyklos ignoruoja studentų nuomonę, vertina ją kaip nepagrįstą ir pan. Tokiu atveju, nepaisant didelio studentų įsitraukimo, studijų procesas ir pati studijų kokybė gali būti vertinama nepakankamai gerai. Pagrindinis studentų įsitraukimo veiksnys yra susijęs su jų užimtumu. Jeigu iš esmės visas studento užimtumas yra tik jo studijos, tai tuomet ir motyvacija, ir įsitraukimas bus didesni“, – pabrėžia LSS prezidentas.