Iš docentės – į studentes. Šis gan drastiškas pokytis Ingridos gyvenime įvyko pačiu laiku. Tuo metu, kai po 10 metų moksliniame, akademiniame darbe ji ėmė jausti, jog kažko trūksta, suprato – atėjo tinkamiausias metas išbandyti naują sritį, mokytis, įgyti naujų įgūdžių. Nors pradėjusi darbą „Danske Bank“ iš pradžių jautėsi lyg kitame pasaulyje, ji nei kiek nesigaili priimto sprendimo keisti profesiją ir kitiems pataria: jei jautiesi esantis ne toje vietoje, kur turėtumei būti, jei nesi iki galo tikras, ar dabartinis darbas yra tikrai tavo – reikia bandyti.
Kodėl nusprendei ieškoti naujo darbo?
Baigiau pedagoginę psichologiją. Norėjau gelbėti pasaulį, dirbti su vaikais ir tai man sekėsi. Dešimt metų dirbau aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Turėjau tikrai daug laisvės ir autonomijos. Greitai savo pastangas nukreipiau į vertinimą, rekomendacijas – supratau, terapinis, konsultacinis darbas – ne man. Ten dirbdama iš buvusios dėstytojos sulaukiau raginimo stoti į doktorantūrą, kur tyriau neregių intelekto gabėjimus. Prasidėjo akademinis kelias: pusiau dirbau mokykloje, pusiau – universitete.
Atsiradus galimybei dėstyti, įsitraukiau į mokslinius projektus ir palikus darbą mokykloje, nuemigravau į mokslą ir pedagogiką. Mykolo Romerio universitete dirbau taip pat 10 metų. Dėsčiau ir įsitraukiau į mokslinius tyrimus. Jiems reikėdavo rašyti paraiškas, gauti finansavimą. Tyrėme jaunuolių raidą, vėliau – mokytojų ir mokinių bendravimą. Vienu momentu pradėjau jausti, kad motyvacija krenta. Atrodė, rezultatas yra, bet jis nebedžiugina. Be to, visą laiką jaučiau nestabilumą: niekada nežinai, ar pateikusi paraišką, gausi finansavimą, o kai jis baigsis – kas toliau? Tuo pačiu buvo sunku suderinti dvi veiklos sritis – tyrimus daryti ir pilnu krūviu dirbti dėstytoja. O rinktis tik vienos negalėjau dėl finansų. Tai pradėjo varginti. Jutau, kad aš tik bėgu ir bėgu, darau dalykus, kurie man kaip ir patinka, bet vis tiek kažko trūksta.
Pradėjau klausinėti, kalbėtis su žmonėmis, kurie patys dirba ar turi pažįstamų, draugų, kurie tokį darbą dirba. Po truputį tyrinėjau. Baigiau Vilnius Coding School. Vėliau, pagal rekomendacijas, turėdama laiko, baigiau internetinius „Udemy“, „Coursera“ kursus. Nuėjau į „WomenGoTech“. Mano mentorė dirbo „Danske Bank“, iš kurios ir sužinojau apie „FuturePros“ programą – pabandžiau ir nuo 2021 m. rugpjūčio prisijungiau kaip studentė.
Ar ieškant naujo darbo teko išgirsti komentarų dėl amžiaus?
Kai pradėjau domėtis darbu analitikos srityje, kalbėjausi su vienu žmogumi iš kompiuterinių žaidimų industrijos. Iš jo sulaukiau atgalinio ryšio, kuris ne tiesiogiai, bet pakankamai aiškiai parodė, ką jis galvoja apie mane, kaip tam tikro amžiaus moterį, psichologę. Mes kalbamės ir kažkuriuo momentu iš jo veido išraiškos suprantu, kad laikas baigti pokalbį. Tikslių žodžių nepamenu, bet jie skambėjo maždaug taip: „Čia pas mus reikia dirbti – reikia dirbti daug ir sunkiai.“ Aš dar bandžiau pasakyti, kad man tai tinka, bet jis labai aiškiai leido suprasti, kad man, mergaitei psichologei, kuri moka pašnekėti, matematika, skaičiai ir panašūs dalykai tikrai netiks, aš nesugebėsiu dirbti daug, sunkiai ir dideliu tempu.
Kaip manai, ar stereotipai ir nuostatos dėl amžiaus gajūs darbo rinkoje, ar visgi tai mitas?
Savo artimiausioje aplinkoje to nepastebėjau, negirdėjau. Artimieji, kai nusprendžiau radikaliai keisti darbo sritį, mane palaikė ir drąsino. Tiesa, juokais ar rimtai pajuokaudavo dėl to, jog iš dėstytojos, docentės vėl tapau studente. Aš ir pati, nebūdama 100 proc. užtikrinta, iš savęs pasijuokdavau: visi matematikai, fizikai, ir – aš!
Vis tik girdžiu žmones kalbant apie patiriamą diskriminaciją dėl amžiaus. Tik tiek, kad šiais laikais, mano galva, niekas tiesiai šviesiai nepasakys: tu per sena, tu ten kažkokia, tu per psichologė.
Viskas pateikiama per aplinkui, netiesiogiai, kaip mano minėtuose pavyzdžiuose, kai sako, kad pas mus reikia dirbti sunkiai, intensyviai arba pabaksnoja, kad nenurodei amžiaus.
Kas labiausiai neramino pradedant dirbti naujoje vietoje?
Labiausiai neramino, ar aš sugebėsiu, ar išmoksiu. Ir dabar dar 100 proc. nesu tikra, ar sugebu, ar tikrai darau gerao. Kai lankiau „WomenGoTech“ kursus, juose kalbėjo apie apsišaukėlio sindromą. Tuomet mintyse juokiausi: „Baikite, kokios nesąmonės!“ Dabar, kai jau dirbu man naujoje srityje, galiu pasakyti – 100 proc. turiu tą jausmą: aš tikriausiai neverta čia būti, bet kažkodėl aš čia esu ir kažkuriuo momentu jie pamatys. Ir kas įdomiausia: taip neatsitinka. Be to, gaunu ir grįžtamąjį ryšį, kad dalį užduočių atlieku taip pat gerai, kaip ir tie, kurių išsilavinimas atitinkamas, tiksliųjų mokslų. Vis tik, viduje yra tas jausmas: gal aš nesugebėsiu, gal aš neadekvačiai save vertinu ir netinku šiam darbui.
Mano darbo paieškų patirtis, nuo tada, kai turėjau galimybę prisijungti ir dalyvauti „FuturePros“ programoje, labai sklandi. Ši programa man pasitaikė kaip didelė galimybė, nes, esu tikra, kad be jos man būtų buvę sunku susirasti darbą technologijų srityje ir pradėti dirbti. Žinoma, nusprendus dalyvauti programoje taip pat reikėjo su daug kuo susitaikyti – su tuo, kad iš docentės tapau studente, su mažesnėmis pajamomis. Tarsi, atrodo, kaip žingsnis atgal, bet aš puikiai suprantu, jog programa man atvėrė galimybę žengti į duomenų analitikos sritį ir pasitikrinti, ką aš galiu ir kiek iš tikrųjų išmoksiu.
Kokia ankstesnė patirtis praverčia dirbant čia?
Sunku konkrečiai atsakyti, nes į „Danske“ atėjau kaip į kitą pasaulį. Ir ne viena prasme. Pirmiausia, iš psichologijos patekau į finansus, duomenų mokslą. Antra, visiškai kita terminologija – kai eidavau į pirmuosius susitikimus darbe, atrodė, kad visi kalba man nesuprantama, kinų kalba. Trečia, korporacinė aplinka – taip pat visai kitas pasaulis. Tai, viena vertus, atrodo viskas skirtinga.
Manęs nereikia įtikinėti, kad mes, kaip komanda, turime įvairias užduotis: vienos yra labai įdomios, patrauklios, motyvuojančios, kitos nuobodesnės, bet ir vienos, ir kitos turi būti padarytos. Suprantu, kad nebūtinai turiu laukti, kad mane kažkas linksmintų, motyvuotų ir duotų man tik tas užduotis, kurios yra įtraukiančios, įdomios.
Ką naujo sužinojai apie save, dirbdama čia? Ko naujo išmokai?
Tai nėra mano sugalvota ar atrasta, bet man pasitvirtino, pasiteisino ir aš labai savimi didžiuojuosi: nebūtina nebijoti, bet reikia daryti bijant. Dabar suprantu, kad aš galiu daryti dalykus nerimaudama, dvejodama, ir, nepaisant to, aš turiu pakankamai atkaklumo ieškoti sprendimo, daryti, esu pakankamai veikli.
Tuo įsitikinu kasdien. Gavus kiekvieną naują užduotį, mano viduje kyla reakcija: „O siaube, nepadarysiu!“. Taip buvo nuo pat pradžių.
Kai pradėjau dirbti kaip studentė, su kolega gavome užduotį ir pirma kilusi mintis buvo: „Neįsivaizduoju nuo ko pradėti!“. Dabar, kai žiūriu atgal: kiek užduočių esu gavusi, visas jas padariau.
Net jei man dabar kažkas iš išorės pasakytų, kad gal aš nelabai sugebu, aš iš tiesų klausčiau, ar gali konkretų pavyzdį pasakyti, nes visus dalykus, kuriuos man davė padaryti, aš padariau.
Ko palinkėtum savo bendraamžėms (-iams), nesiryžtantiems keisti darbą?
Pasakyčiau – pirmyn! Jei dabar sugrįžčiau laiku atgal – viską kartočiau. Man išties nebuvo lengva ir dabar dar nėra lengva, ir aš nesijaučiu 100 proc. tvirtai, bet tikrai kartočiau, nes, jeigu tu jauti, kad kažko trūksta, kažkas yra ne iki galo, reikia savęs paklausti, ar iš tikrųjų. Jeigu iš tikrųjų, tuomet verta pagalvoti ir eiti pirmyn.
Bijai, neramu? Viskas gerai – eini, ieškai, darai, nes rytojus mums negarantuotas, laikas, kurį mes turime irgi yra limituotas, todėl, jei jauti, kad kažkuriuo momentu ne čia, ne iki galo, ne visai – reikia bandyti!