Savo svajonę – tapti programuotoju – Algirdas įgyvendino prieš dešimtmetį, kai palikęs vadovo pareigas ir įmonę, kurioje praleido beveik du dešimtmečius, turėjo galimybę metus laiko nedirbti. Per juos išmokęs programavimo, kartu mokėsi anglų kalbos – skaitė, suprato, bet niekada angliškai pats taip ir nekalbėjo. Prieš ateidamas į „Danske Bank“ beveik 30 metų darbo patirtį sukaupęs Algirdas dar kartą metė sau iššūkį – pasiryžo rasti darbą, kuriame anglų būtų pagrindinė organizacijos kalba. Nors darbo pradžioje patirdavo nemažai streso, kai reikėdavo kalbėti angliškai, „Danske Bank“ Lietuvoje vyresnysis programuotojas ir komandos vadovas įsitikinęs, jog naujos žinios ir patirtys brandesniame amžiuje yra kritiškai svarbios, ir sveikatą pateikia kaip pagrindinį argumentą bendraamžiams, norintiems, bet nesiryžtantiems dairytis naujo darbo.
Kodėl nusprendei ieškoti naujo darbo?
Visada metu sau iššūkius. Prieš ateidamas į „Danske Bank“ Lietuvoje dirbau kitoje įmonėje, į kurią perėjau tik todėl, kad galėčiau nuo pradžių sukurti projektą, surinkti komandą. Subūriau visiškai naujų, dar patirties neturėjusių programuotojų komandą, parodžiau jiems visus procesus, porą mėnesių mokiau ir jie sėkmingai dirba iki šiol.
Dirbame daugiakultūrinėje aplinkoje – mano komandoje dirba kolegos iš Lietuvos, Suomijos, Indijos ir Danijos. Visi bendrauja anglų kalba. Man tai buvo galimybė išmokti kalbėti angliškai. Žinoma, buvo baisu, bet privalėjau tai padaryti, nes neturėjau kitos galimybės. Nebent išvažiuoti į užsienį, o išvažiuoti nenorėjau – noriu čia, Lietuvoje, gyventi.
Ar ieškant naujo darbo teko išgirsti komentarų dėl amžiaus?
Visą laiką, ir ankstesniuose darbuose, pasitaikydavo taip, kad būdavau vienas vyresnių arba vyriausias, bet diskriminacijos dėl amžiaus niekada nejaučiau. Komentarų ar pastabų taip pat negirdėjau, o jei tokių ir buvo, matyt, nekreipiau į jas dėmesio. Niekada jaunesniems nenusileisdavau – dirbdavau ir greičiau, ir geriau. Tiesa, dabar prisimenu vieną situaciją, kai man darbe garsiai suabejojus, ar reikalinga nauja iniciatyva, kuri toje situacijoje būtų tik blaškiusi darbuotojus, vienas jaunesnių kolegų kontrargumentuodamas panaudojo žodžius „mes, jauni“, leisdamas suprasti, jog, būdamas vyresnis, esu mažiau iniciatyvus. Tuomet niekaip nesureagavau, nes mačiau, jog šie žodžiai išsprūdo netyčia, nepagalvojus, bet neformalioje aplinkoje būčiau jam su šypsena atsakęs, jog seniukai žemę aria ne prasčiau nei jauni.
Neformalioje aplinkoje būčiau jam su šypsena atsakęs, jog seniukai žemę aria ne prasčiau nei jauni.
Kaip manai, ar stereotipai ir nuostatos dėl amžiaus gajūs darbo rinkoje, ar visgi tai mitas?
Taip, stereotipai 100 proc. egzistuoja, tik niekas tarpusavyje apie tai nekalba. Žinau, pavyzdžiui, jog, jei vyresnis, automatiškai reiškia, jog nebenori nieko daryti, arba, jei vyresnis, tai dairosi „šiltesnės“ vietos. Ir pats, dėl to, kad dirbu „Danske Bank“ Lietuvoje, ne kartą esu sulaukęs komentarų, kurie leido suprasti, kad čia atėjau, nes čia stabilu, tinkama vieta ramiai dirbti iki pensijos. Tuo tarpu aš tokios minties niekada neturėjau. Gal tokia praktika tarp vyresnio amžiaus žmonių ir egzistuoja, nors, aš manau, jog tai priklauso ne nuo amžiaus. Jei jis savo būdu „pensininkas“ nuo pat vaikystės, jis taip elgsis ir darbo ieškodamas, bet jei žmogus nenustygsta vietoje – jis visą gyvenimą nerims, ieškos, veiks.
Kas labiausiai neramino pradedant dirbti naujoje vietoje?
Niekas nebuvo baisu, dėl nieko nerimavau. Technologijos, su kuriomis atėjau čia dirbti, man buvo ne naujiena. Iš techninės pusės iššūkių nekilo. Vienintelis dalykas, kėlęs ypatingą nerimą, buvo mano anglų kalbos žinios. Nieko gyvenime nebijau, bet kai reikėdavo kalbėti prieš susirinkimą, imdavau jaudintis, širdis pradėdavo dažniau plakti, delnai drėkti, kaip lankantis pas odontologą vaikystėje. Pradžioje išsiversdavau ir susidėliodavau sakinius anglų kalba taisyklingai – šiuo tikslu išsinuomavau tam skirtą programėlę. Formuluodavau, repetuodavau, kartodavau sakinius prieš susirinkimą. Prireikė maždaug metų, kad persilaužčiau. Dabar kalbu, pagal mane, dar toli gražu netobulai. Po kurio laiko ėmiau suprasti ir kolegas indus, kurie tam, kad kažko paklaustų, paprastai pirmiausia ilgais sakiniais paaiškina klausimą ir kelis šimtus žodžių pasako per kelias minutes. Jei pasitaiko, jog dėl ypatingo greičio jų nesuprantu, dar ir dabar perklausiu.
Ar prisijungus prie komandos pasikeitė tavo nuomonė apie darbo paieškas ir naują darbą?
Darbuotojų atrankos procesas „Danske Bank“ Lietuvoje yra sudėtingesnis – čia kiek daugiau reikalavimų, tikrinamas kandidato kreditingumas, prašoma rekomendacijų. Tuo pat metu, tokiems kandidatams, kaip aš, kurie turi sukaupę pakankamai profesinių, darbo žinių ir įgūdžių, tačiau negali pasigirti stipria anglu kalba, suteikiamas šansas. Nors kandidatuodamas to nežinojau – tiesiog, sakiau, reikia išbandyti, mane priėmė dirbti.
Kokia ankstesnė – gyvenimiška ir/ar profesinė – patirtis praverčia dirbant „Danske Bank“ ?
Mėgstu dirbti pagal planą. Šią patirtį atsinešiau iš ankstesnio darbo, kai užėmiau vadovo pareigas. Man visą laiką patikdavo aiškiai susidėlioti, nuo ko pradėti, kaip tilpti į terminus ir tai labai padėjo. „Danske“ daug darbų, kuriuos būtina planuoti, kad kolegos žinotų, kaip vyksta darbas ir galėčiau jiems iš karto atsakyti, kilus klausimams. Tuo pačiu tai leidžia išvengti streso. Gebėjimas nepasiduoti stresui taip pat labai praverčia darbe. Jei kažkur įvyko klaida, iškilo problema, visi aplinkui pradeda stresuoti ir per „Teams“ pasiberia aibės užklausų.
Aš sugebu išlikti ramus, nes žinau, kad stresas nepadeda – turiu koncentruotis į darbus, į problemą, kaip ją išspręsti.
Aš sugebu išlikti ramus, nes žinau, kad stresas nepadeda – turiu koncentruotis į darbus, į problemą, kaip ją išspręsti. Tokių situacijų esu patyręs ir anksčiau ir gebėjimas išlikti ramiu man padeda.
Ką naujo sužinojai apie save, dirbdamas čia ? Ko naujo išmokai?
Dirbdamas „Danske Bank“ dar kartą įsitikinau, jog aš – daugiau rezultato, ne proceso žmogus. Man didelį pasitenkinimą suteikia išspręsta problema, rastas sprendimas, ypač kai jis originalus – naujas, ne toks, kokį jau anksčiau yra tekę taikyti. Mano mintys visada sukasi aplink darbą, nors po darbo ir nedirbu. Jei darbe yra problemų ir jos neišspręstos, būna naktį nubundu ir randu atsakymą, o jei nerandu – neužmiegu, kol nerandu. Man tai netrukdo, nes rasti sprendimą – man didžiulis džiaugsmas.
Ko palinkėtum savo bendraamžiams, nesiryžtantiems keisti darbą?
Visada verta bandyti. Bet kuriuo atveju, tai bus nauja patirtis – pamatysi kitos įmonės kultūrą, pažinsi naujus žmones, išmoksi naujų procesų, naujo požiūrio į problemų sprendimą, darbų organizavimą, vykdymą. Galbūt kažkuriuo momentu bus sudėtinga, gali būti sunku, bet svarbiausia – bus kitaip. Tai kritiškai svarbu ir netgi sveika patirti žmogui, ypač vyresniame amžiuje. Kaip ir dantų valymasis kas rytą, naujos žinios, patirtys turėtų būti įprasta higiena. Jeigu visą laiką darai tuo pačius dalykus, eini ta pačia tiesia linija – tai kelias į degradaciją. Vyresniame amžiuje, kai vaikai užauginti, paskolos išmokėtos, nelieka motyvacijos. Sveikata šiuo atveju yra pagrindinis motyvas. Tam, kad smegenyse susidarytų naujos neuronų jungtys, turi nuolat susidurti su naujomis kliūtimis, išmokti jas įveikti ir tai turi būti norma.
