Supratimas, žinių visuma, patirtis – tik keli privalumai, kuriuos darbdaviui gali pasiūlyti brandūs talentai. Tai savo pavyzdžiu įrodo Vygintas Leipus, prieš daugiau nei ketverius metus prisijungęs prie „Danske Bank“ Lietuvoje kaip pirkimų vadybininkas. Nors gerai žino, ko darbdaviai tikisi iš potencialių darbuotojų, pokalbio dėl darbo metu jis buvo nuoširdus – atėjo dirbti, pritaikyti savo žinias bei patirtį, o savo bendraamžiams pataria – naudotis visomis mokymosi galimybėmis, atidžiai skaityti darbo skelbimus ir pasitikėti savimi.

Kodėl nusprendei ieškoti naujo darbo?

Prieš ateidamas į „Danske“, dirbau įmonėje, įsikūrusioje vidurio Lietuvoje. O aš visą laiką gyvenau Vilniuje, tad teko daug važinėti. Dirbau gamyboje ir kai prieš daugiau nei ketverius metus tuometiniame darbe prireikė labai specifinių žinių ir įgūdžių, pasitaręs su akcininkais, nusprendžiau, jog pats laikas susirasti darbą arti namų, Vilniuje.

Pradėjęs ieškoti darbo, galėjau rinktis tarp to, ką mėgstu ir geriausiai moku.

O tarp sričių, kurias išmanau, buvo pirkimai, informacinės technologijos ir šiek tiek finansai. Karjeros pradžioje dirbau verslo konsultantu, vėliau – pirkimuose viename iš Lietuvoje veikiančių bankų. Žinojau, ką tai reiškia, tad natūraliai dairiausi darbo pirkimų srityje, t.y. tokio darbo, kurį iš tiesų sugebu ir galiu padaryti. 

Ar ieškant naujo darbo teko išgirsti komentarų dėl amžiaus?

Ieškodamas darbo ir atsirinkdamas potencialius darbdavius, taikiau tam tikrą filtrą. Visų pirma, turėdamas atitinkamą patirtį, tikiesi tam tikro atlyginimo. Antra, tai turėjo būti tarptautinė kompanija, kurioje taikomi atitinkami vadybos standartai. Lietuviškų įmonių tokių nedaug. Nesinorėjo eiti į organizaciją, kurioje vyrauja chaosas, apie kurią internetinėje erdvėje gali rasti įvairiausių atsiliepimų apie darbuotojus ar apie kurią neigiamai rašo verslo žiniasklaida.

Į įmones, kurios atitiko mano išsikeltus reikalavimus, kreipiausi pats. Pamatęs mane sudominusį skelbimą, savo kandidatūrą darbui teikiau ir per personalo atrankos kompanijas. Ne viena buvo pasikvietusi į pokalbį, bet paaiškėdavo, kad ieško labai siauros kvalifikacijos specialisto.

Buvo ir tokių skelbimų, kur darbas lyg tinkantis, bet net neteiki kandidatūros, nes skaitai „jaunatviškas kolektyvas“ ar pan. Niekas atviru tekstu komentarų dėl amžiaus nesakydavo, bet iš skelbimo pats matai, kad į šią vietą nekandidatuosi. Kitais atvejais, nusiunti savo paraišką lyg į tamsą – jokio atsakymo negauni. Kai kurie atsiunčia tokį: „Ačiū, bet mes toliau jūsų kandidatūros nesvarstysime“. Dėl kokių priežasčių nesvarstys – nepasako. O buvo ir tokių: „jūsų per aukšta kvalifikacija“ arba „atlyginimo lūkesčiai per dideli.“

Kaip manai, ar stereotipai ir nuostatos dėl amžiaus gajūs darbo rinkoje, ar visgi tai mitas?

Be abejo, stereotipai egzistuoja abipusiai. Iš darbdavio pusės, kiek teko išgirsti iš draugų, pažįstamų, vienas dažnesnių įsitikinimų, kad vyresnis žmogus nelankstus. Kitas – neturi pakankamų kvalifikacijų, pavyzdžiui, nemoka anglų kalbos, nemoka dirbti kompiuteriu, neturi naujausių žinių rinkos ekonomikai suprasti. Dar manoma, kad vyresnio amžiaus darbuotojai nesupras jaunesnių kolegų, neprisitaikys, nenorės dirbti viršvalandžių, o gal sugalvos įsteigti profsąjungą.

Iš kitos pusės, įvairiausių stereotipų turi ir patys vyresnio amžiaus darbo ieškantys žmonės.

Teigti, jog kalta viena pusė, negalima, bet gyvenimas privers ir vienus, ir kitus tuos stereotipus griauti. 40-60 metų amžiaus visuomenės grupė ir yra ta, kuri uždirba pinigus, iš kurių mokamos pensijos, ir negerai, kad žmonės, kurie geba dirbti, lieka už darbo rinkos ribų. Kitas dalykas, tokio amžiaus žmonės dairosi stabilumo, todėl jie nesirinks laikino darbo ar neis dirbti į startuolius. Jie taip pat rečiau rinksis fizinį darbą.

Nuo paties žmogaus priklauso, kiek jis turi ryžto, pasitikėjimo savimi,  įžūlumo tam tikra prasme, eiti ir pats teirautis, ieškoti darbo. Lietuviai šiuo požiūriu gal konservatyvesni – nepuola į gatves su skelbimu „aš ieškau darbo“ arba „man labai sunku“. Kiti tiesiog sėdi ir laukia, kol pasitaikys proga.

„Danske Bank“ ėmėsi geros iniciatyvos – dalintis brandesniame amžiuje sėkmingai darbą pakeitusių žmonių istorijomis ir taip griauti stereotipus. Mūsų kolegų Danijoje amžiaus vidurkis – 44 metai. Jie sėkmingai dirba, nes branda pati savaime nėra nusikaltimas, tik Lietuvoje, deja, ji dar turi pakankamai neigiamą, istorinių aplinkybių, kuriomis gyveno ir dirbo dabartiniai vyresni nei 40 metų amžiaus gyventojai, žiniasklaidos suteiktą atspalvį.

Kas labiausiai neramino pradedant dirbti naujoje vietoje?

Vienas dalykas dėl ko nerimavau – adaptacija. Kai kurie iš mano dabartinių kolegų tokio amžiaus, kaip mano vaikai. Kitas dalykas – techninės žinios, kurių, galvojau, galiu pritrūkti. Taip pat – anglų kalbos žinios. Nors maniau, kad aš pakankamai gerai kalbu angliškai, buvo tokių momentų, kai reikėjo pereiti prie verslo anglų kalbos, kurioje – savi sutrumpinimai, savi profesiniai žargonai. Taip pat turėjau prisiderinti ir priimti daniško darbo kultūrą. 

Iš kitos pusės, žinojau, kad, kaip naujokas, įmonei esu naudingas, nes ateinu su šviežiu požiūriu, šviežiu žvilgsniu.

Pradžioje matai trūkumus, kurių po pusės metų naujame darbe jau nepastebi. Tai, jog kritiškas žvilgsnis darbo pradžioje yra vertybė, įrodo „Danske Bank“ vadovo dėmesys naujokams – jis buvo visus mus pasikvietęs ir prašė pasidalinti savo požiūriu, kad viekia gerai ar rekomendacijomis, ką keistime. 

Kokia ankstesnė – gyvenimiška ir / ar profesinė – patirtis praverčia dirbant „Danske Bank“?

Ankstesnė patirtis pirkimuose praverčia, kai rengiame konkursus, kai reikia išrinkti geriausius tiekėjus, atkreipiu kolegų dėmesį į svarbius sutarties punktus, technines sąlygas. Su kai kuriais tiekėjais yra tekę bendradarbiauti ir anksčiau, turiu žinių apie jų patikimumą, kompetencijas, taip pat tave pažįsta ir jie.
Ilgai dirbau vadovaujantį darbą, tai praverčia sprendžiant sudėtingesnes  situacijas, turimos žinios leidžia patarti kolegai, ar vadovui – jei jis pasitiki ir klausia nuomonės, galiu pasakyti, ar viskas tvarkoje, ar į ką reikėtų atkreipti dėmesį. 

Ką naujo sužinojai apie save, dirbdamas ? Ko naujo išmokai?

  • Vienas dalykas, kuo dar kartą įsitikinau ir tai man sava: dirbti atmestinai negalima ir rezultatai priklauso nuo indėlio, kurį pats idėjai.
  • Antra, kad su senu bagažu nepavažiuosi – reikia nuolat mokytis.
  • Trečia, kadangi teikiame paslaugas, turime ir elgtis kaip paslaugų teikėjai, vadovautis paslaugų tiekėjui būdingu požiūriu.

Galiausiai, kadangi dirbame tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kultūriniame vakuume, turi jį atstovauti ir palaikyti. 

Ko palinkėtumei savo bendraamžiams, nesiryžtantiems keisti darbą?

  1. Naudokitės visomis mokymosi galimybėmis, kurios tik yra – tiek formaliomis, tiek neformaliomis. Deja, dar ne visi ryžtasi jomis pasinaudoti.
  2. Nesikliaukit tik darbo skelbimo antraštėmis, kuriose dažnai naudojami labai skambūs žodžiai – būtina žiūrėti, kas pačiame darbo skelbimo turinyje. Jei antraštėse rašomi populiarūs, garsūs žodžiai, kaip „data analyst“ ar „business intelligence“, būtina išsinagrinėti, ko iš tiesų reikalaujama. Dažnai darbo skelbimo tekstas priklauso nuo jį rašiusio patirties ir atliekamo darbo, todėl nebūtinai galima ir reikia 100 proc. pasitikėti skelbimu.
  3. Pasitikėkite savimi. Juk ne šventieji puodus lipdo!