Nuo tada, kai pastebėjo lauko reklamą, kurioje pavaizduota rašytoja Žemaitė ir žinutę, jog ji ėmė rašyti tik užauginusi vaikus, Lauros Karneckienės neapleido mintis, kad jos vaikai jau irgi paauginti ir ji galėtų vėl pradėti dirbti biure. Eidama į pirmąjį darbo pokalbį ji nežinojo, ką turės daryti naujame darbe, tačiau jo metu suprato, jog visiškai pataikė: dirbs pagal specialybę, kurią įgijo prieš 20 metų, bet pagal kurią iki šiol nėra dirbusi. Per pirmą darbo pusmetį tris vaikus auginanti Laura įsitikino, jog naujame darbe minkštieji įgūdžiai, patirtis ir noras mokytis ne ką mažiau svarbūs už profesines žinias turint tikslą tapti savo srities profesionale.

Kodėl nusprendei ieškoti naujo darbo?

Mano karjera prasidėjo JAV su „Work and Travel“ programa. JAV baigiau verslo administravimą, grįžusi į Lietuvą – investicijų valdymą anglų kalba. Amerikoje dirbau įvairius biuro administravimo darbus, bandžiau pati investuoti, nes tuo metu investavimas buvo „ant bangos“. Grįžusi į Lietuvą, įsidarbinau telekomunikacijų kompanijoje, kuri mane labai žavėjo savo tarptautiškumu. Joje kelis metus dirbau projektų vadybininke audito srityje. Įgyvendinus projektą, turėjau spręsti, ar noriu tęsti darbą toje pačioje įmonėje, tik marketingo komandoje. Nors nieko bendro su marketingu neturėjau, man buvo įdomu pabandyti ir gerai sekėsi, nors galiausiai supratau, kad ta sritis ne prie širdies. Tuomet pradėjau lauktis. Kadangi VU studijavau anglų filologiją, motinystės „atostogų“ metu pabandžiau užsiimti papildoma veikla vertimų srityje. Ši veikla man labai patiko, užsakymų gaudavau daug, tad galėjau tobulėti ir „neapkerpėti“ net ir būdama motinystės atostogose. Po poros metų susilaukiau antrojo vaikelio, po dar dviejų – trečiojo. O kai vaikai maži, nesinori grįžti dirbti į biurą, tad taip ir likau individualioje veikloje. 
Vieną dieną važiavau sostinėje ir sankryžoje, sukant link namų, esančių Trakų rajone, pamačiau „Danske Bank“ reklamą su Žemaite ir žinutę, jog Žemaitė pradėjo rašyti užauginusi vaikus.

Galvoju: „Geras!  Ir mano vaikai jau užauginti, jauniausiam sūnui jau devyneri. Gal ir aš galėčiau pradėti dirbti „ofisinį“ darbą?

Be to, mano vyras dirba „Danske“. Žavėjausi šia įmone nuo tų dienų, kai visa šeima lankėmės šeimos dienose. Mus vedžiojo po miestelį, pasakojo apie įvairius sprendimus, įdiegtus galvojant tiek apie žmogų, tiek apie aplinką – nuo išmanių sistemų klimatui reguliuoti iki kambarių miegui. Galvojau, kaip nerealu, kad tai vyksta Lietuvoje. Iki šiol tik JAV esu mačiusi tokius miestelius ir pasvajodavau, kad norėčiau tokiame dirbti. Ši svajonė išsipildė.

Ar ieškant naujo darbo teko išgirsti komentarų dėl amžiaus?

Nusprendusi įsidarbinti „Danske Bank“, išgirdau komentarų ne dėl amžiaus, o dėl vaikų. Kaip dabar su trimis vaikais dirbsi? Vaikai serga, juos reikia vežioti į būrelius, dalyvauti įvairiose šventėse, reikės laisvadienių. Daugiausia pamąstymų, jog neįmanoma dirbti turint tris vaikus, sulaukiau iš giminaičių. Seneliai priprato, kad jų anūkėliais pasirūpinta, nes „vaikų projektas“, kaip vadinu, man tikrai buvo ir yra labai svarbus. Ką bedaryčiau, atsiduodu 100 proc. Vaikams išties skiriu daug laiko ir dėmesio, vis tik, pasitarus su vyru, nusprendžiau priimti pasiūlymą ir iki šiol puikiai susitvarkome.

Kaip manai, ar stereotipai ir nuostatos dėl amžiaus gajūs darbo rinkoje, ar visgi tai mitas?

Nors pačiai tiesiogiai susidurti su amžiaus stereotipais neteko, tiesos, jog jie egzistuoja, yra. Jie sklando ore, nors aš pati galvoju, kaip tai įmanoma? Juk į darbo rinką ateini 24-25 metų, o į pensiją išeini 65-erių. Vadinasi, aš darbo rinkoje praleidau net mažiau nei pusę savo karjeros. Tikriausiai didesnė bėda ta, kad žmonės tiesiog užsisėdi, kad jie nėra linkę keisti darbo vietos. Galvoju apie savo aplinkos žmones – jie tampa savo srities specialistais ir lieka toje pačioje įmonėje.

Tad galimai tos nuostatos dėl amžiaus kyla dėl užsisėdėjimo, bet esu tikra, kad kiekvieno amžiaus tarpsnio žmonės turi ką pasiūlyti darbo rinkai, tik turi ryžtis tą padaryti.

Kas labiausiai ir / ar neramino pradedant dirbti naujoje vietoje?

Labiausiai nerimavau dėl to, kaip po 14-os metų darbo iš namų pagal individualią veiklą, kai pati sau esu vadovė – kada noriu – dirbu, kada noriu – atostogauju, kada noriu – daugiau darbų apsiimu padaryti, kada noriu – mažiau, vėl dirbsiu biure. Kaip vėl turėsiu vadovą, kuris man kažką nurodinės? Kaip suderinsiu atostogas? Bet „Danske“nebūtų Danske – čia apie viską pagalvota. Naudojantis hibridinio darbo galimybe, galiu kažkiek dirbti iš namų, kažkiek iš biuro. Taip pat pagalvota ir apie vaikus – įrengti specialiai vaikams pritaikyti kambariai, kuriuose jie gali žaisti, gerti kakavą, o tėvai – dirbti. Beje, dažnai pasinaudojame šia galimybe – vaikai patys mus „atsitempia“į biurą.

Kokia ankstesnė patirtis praverčia dirbant čia?

Vienareikšmiškai praverčia gyvenimiška patirtis ir išmintis, kurią pati labai pradėjau vertinti. Dirbdama jaunoje komandoje pastebiu, kiek daug aš jau patyrus savo kailiu, kiek daug dalykų jau  žinau ne tik teoriškai, iš vadovėlių, o iš savo asmeninės patirties.

Bet tame ir žavumas – jaunieji kolegos dar praeis tą kelią, o aš jau skinu jo vaisius ir naudojuosi kaip didžiausiu turtu.

Pavyzdžiui, nebijau prisiimti atsakomybės už klaidas – drąsiai galiu pripažinti, kad padariau klaidą ir pasimokyti iš jos. Suprantu, kad klysti yra absoliučiai žmogiška, visi darome klaidų. Į jas žiūriu ne į kaip kažką gėdingo, o kaip į pamokas. Taip pat nebebijau užduoti klausimų, kol gaunu visus atsakymus. Man ne gėda klausti visais pjūviais tam, kad suprasčiau reikalo esmę, pavyzdžiui, kodėl ir kaip darau konkrečią operaciją. Sudėtingesnes situacijas taip pat vertinu kaip mokymosi galimybę ir žinau, kad vienaip ar kitaip jas išspręsiu. Vis tik negaliu sakyti, jog dėl darbo nesijaudinu – esu maksimalistė. Nors padarau gerai, visada atrodo, jog galiu padaryti dar geriau. Dažnai per daug mąstau ir permąstau. Pasitikėjimo imtis naujos veiklos suteikė ir ankstesnis sėkmingas profesinis kelias, kuomet didelis noras ir motyvacija padėdavo pasiekti visų išsikeltų karjeros tikslų.

Ką naujo sužinojai apie save, dirbdama čia? Ko naujo išmokai?

Pirmiausia, kaip minėjau, supratau, jog jau turiu ir labai vertinu savo gyvenimo patirtį. Nieko joje nekeisčiau.

Ne viskas buvo paprasta – buvo ir pakilimų, ir nuokalnių, tačiau aš viską vertinu ir viskas buvo reikalinga. Dėl tos patirties, manau, aš ir esu čia, kur esu. 

Taip pat dar kartą įsitikinau, kad vadinami minkštieji įgūdžiai ne ką mažiau svarbūs nei profesinės žinios. Mano gyvenime taip yra: ėjau dirbti, kur norėjau – ir į auditą, ir į marketingą. Man buvo įdomu. Domėjimasis, noras žinoti, smalsumas, žingeidumas, tikėjimas, kad galiu, tikslo turėjimas man padėjo. Galiu ir neišmanyti konkrečios srities, bet mano siekis būti savo srities profesionale, mane veda į priekį. Štai ir dabar, „Danske Bank“, mano tikslas – tapti gera rinkų specialistė. Čia dirbu dar tik šeštą mėnesį ir neblogai susitvarkau, naudodama savo minkštuosius įgūdžius bei žinias.

Esu tikra, kad kiekvienos kartos žmonės turi savo stiprybių. Pavyzdžiui, jaunesnė karta puikiai moka užsienio kalbas, jų kompiuterinis raštingumas tiesiog stulbinantis – juokauju, jog dirba dirbtinio intelekto greičiu. Tuo tarpu brandesni gali pasiūlyti savo neįkainojamą profesinę ir gyvenimišką patirtį, aukštą darbo etiką ir atsakomybės lygį.

Ko palinkėtumei savo bendraamžiams (- ėms, nesiryžtantiems (-ioms) ieškoti naujo / keisti darbą?

Mes, žmonės, ypač lietuviai, užsisėdime. Mus valdo baimė palikti komforto zoną – lyg ir norisi išbandyti kažką naujo, prie ko linksta širdis, bet man patogu, tad paburbu, bet lieku kur esu. Nesakau, jog lengvabūdiškai viską mesk, palik komforto zoną, bet pabandyti verta. Geriau gailėtis padarius, negu nepadarius. Man yra buvę situacijų, kai nebandžiau, o paskui graužiau save: galėjau, neišdrįsau, patingėjau.

Tad daugiau nebedarau tos klaidos ir dabar viskam sakau „taip“. Ir kitus skatinu – visą laiką reikia bandyti ir rasti tokį darbą, dėl kurio kas rytą su džiaugsmu šoktumėt iš lovos ir bėgtumėt mėgautis savo veikla!