Pasaulis didelis, tačiau jis visas telpa po „Danske“ stogu. Čia vietos yra ir skirtingoms Kalėdų tradicijoms, kurios visur švenčiamos unikaliai, skirtingai, savitai. Todėl dalinamės penkiomis istorijomis apie laukiamiausias žiemos šventes iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kaip lietuviško Kalėdų Senelio paslaptį išdavė slidės, kokią staigmeną Makedonijoje galima rasti Kūčių duonoje ir kodėl Pietų Korėjoje per šventes namuose niekas nekepa pyragų bei sausainių – apie tai pasakoja Lietuvoje iš skirtingų šalių susibūrę „Danske Bank” darbuotojai.

Kaip Kalėdas švenčia.....

Ozlem Demirtas Bagdonas, IT sistemų pagalbos analitikė (Turkija)

Įprastai Kalėdos Turkijoje nėra švenčiamos ir mūsų šeimoje ši tradicja atsirado gimus dukrai. Turkijoje eglute puošiame gruodžio pradžioje, uždegame lemputes ir po ja paliekame dovanas kasdien iki pat Naujųjų. Dukrai tai labai patikdavo – ji tikėjo, kad šiomis staigmenomis kiekvieną dieną pasirūpina Kalėdų Senelis.

Kai persikėlėme gyventi į Daniją, Kalėdas pradėjome švęsti pagal šios šalies tradicijas. Tai mažajai suteikė dar daugiau džiaugsmo: Advento kalendorius, Kūčių žaidimai, šokiai aplink eglutę ir, žinoma, kalnas dovanų. Šiuo džiaugsmu užsikrėtėme visi. Dabar gyvename Lietuvoje ir labai laukiu, kada galėsime patirti, ką reiškia lietuviškos Kalėdos.

Sakoma, kad Kalėdų Senelis (Šventasis Mikalojus) yra kilęs iš šiandienės pietvakarių Turkijos. Dėl islamiškosios kultūros, jis netapo nacionaliniu simboliu, tačiau yra populiarus pasaulietinėje visuomenės dalyje. Todėl gruodžio pabaigoje įprasta matyti Kalėdų Senelį didžiuosiuose prekybos centruose, privačiose pradinėse mokyklose ir darželiuose. Jis net aprengtas tokiais pat drabužiais, kaip ir kitose šalyse. Skirtumas tik tas, kad turkiškasis Kalėdų Senelis siejamas labiau su Naujaisiais nei Kalėdomis. Turkijoje vaikai tiki, kad jis atkeliauja ne gruodžio 25-ąją, o sausio 1-ąją.

Pamenu, būdama maža, nesulaukiau iš jo dovanų, nors meldžiausi, kad ateitų. Tada galvojau – Kalėdų Senelis niekada neapsilankė, nes namuose neturėjome židinio ar kamino, kuriuo jis galėtų nusileisti.

Louis William Jobin, vyresnysis komunikacijos konsultantas (Jungtinė Karalystė ir Kanada)

Mano tautybė – dviguba, todėl, atsakydamas į šį klausimą, turiu kalbėti ir apie tradicijas Kvebeke, Kanadoje ir Anglijoje, į kurią persikraustėme, kai buvau dvylikos. Kvebeke Kalėdas švenčiame vidurnaktį iš gruodžio 24-osios į 25-ąją. Susirenkame kartu su visa šeima, valgome tradicinį mėsos pyragą tourtiere, kumpį su klevų sirupo glaistu, kalėdinį prancūzišką šokoladinį vyniotinį La Bûche de Noël.

Anglijoje Kalėdas švenčiamos gruodžio 25-ąją. Čia pagrindinės tradicijos yra Karalienės kalėdinės kalbos stebėjimas per pietus ir vakarienę, kai ant stalo dedamas kalakutas, salotos, spanguolių padažas, keptos bulvės. Gruodžio 26-oji Jungtinėje Karalystėje vadinama Bokso diena, kuri yra taip pat labai svarbi. Ją praleidžiame kartu su dviem broliais, mama ir patėviu, o Karalienės kalbos mes niekada nežiūrime.

Per Kalėdas pavalgome lengvus pusryčius, atplėšiame dovanas ir gausiai vakarieniaujame. Aš kasmet padedu apsipirkti šventėms, gaminti maistą. Esu didelis stalo žaidimų gerbėjas, todėl vakaras baigiasi su jais arba dėlionėmis.

Pati keisčiausia švenčių tradicija – abi mano šeimos Kanadoje ir Anglijoje žaidžia žaidimą, kai vieni kitus nustebina nebrangia paslaptinga dovana. Mes arba traukiame jas iš bendros krūvos, arba mainomės jau praplėštomis. Šaunus žaidimas, išvaduojantis nuo nereikalingų dovanų pirkimo ar gavimo. O jos būna pačios įvairiausios: kanadietiškoje šeimoje yra vyriško treniruoto torso (angl. six pack) skulptūra, kuria keičiamės trečius metus iš eilės. Ši dovana vis atsiduria kieno nors namuose.

O šventinė staigmena, man iki šiol teikianti pačius brangiausius prisiminimus, yra senas kompiuterinis žaidimas „Super Nintendo“, kurį gavau aštuonerių. Iki šiol pamenu, koks buvau laimingas jį išpakavęs ir kokį džiaugsmą patyriau žaisdamas.

Rosita Vasilkevičiūtė, Globalių paslaugų centro vadovė (Lietuva)

Mūsų šeimoje Kalėdų išvakarės Kūčios yra pati pagrindinė šventė, kai susirenka visa šeima. Švenčiame nebe pas tėvus, kaip būdavo anksčiau, o savo namuose. Susirenka pagrindiniai nariai iš mano ir vyro pusių – abi mamos, nes tėvelių jau nebėra. Jos atvažiuoja priruošusios tradicinių patiekalų. Labai to laukiam, nes jau gaminam kitaip. Nors ir nesame praktikuojantys katalikai, tačiau pagal tradicijas turi būti 12 patiekalų ant stalo, ir jokios mėsos.
Kalėdų išvakarėse prisimename ir išėjusius, tačiau, jokiu būdu, tai nėra liūdnas vakaras. Dalinamės dovanėlėmis, dažniausiai, labai vėlai, po vidurnakčio. Nors kasmet stengiamės šių staigmenų atsisakyti, sumažinti jų kiekį, bet tiesiog nesiseka, nes džiaugsmo dovanomis keistis būna labai daug.
Kalėdų dienos neįsivaizduojame be dar vienos tradicijos – keptos žąsies ir daug giminių, draugų. Tai labai skiriasi nuo to, kaip mes švęsdavome Kūčias ir Kalėdas vaikystėje, kai Sovietų Sąjungoje tiesiog tokios šventės nebuvo, ir ją slapta švęsdavome pas senelius kaime. Tai buvo pats paslaptingiausias metas ir šventimas, galbūt dėl to, kad nebuvo galima apie tai kalbėti, galbūt dėl to, kad šventėme kaime, galbūt dėl to, kad tikėjome burtais, kad gyvūnai kalba tą naktį (kaime eidavome į tvartą aplankyti gyvulių), o galbūt dėl to, kad visada buvo daug sniego.
Mano vaikystėje Senis Šaltis su tokiu pačiu, kaip dabartinio Kalėdų Senelio kostiumu ir maišu ateidavo prieš Naujus metus, nes nebuvo galima švęsti Kalėdų. Iki šiol ryškiai pamenu, kada suabejojau, bet visgi nenustojau tikėti Kalėdų Seneliu. Mano tėtis buvo profesionalus slidininkas, tad dovanų gavau slides. Gyvenome daugiabutyje ir atkeliavusi staigmena buvo padėta koridoriuje. Suskambėjus skambučiui, kaip tik sukinėjausi šalia durų ir, žinoma, greitai jas atidariusi, išlėkiau į koridorių. Matau slides, bet nėra lazdų. Girdžiu – kažkas lekia laiptais žemyn. Bandau žiūrėti, kaip atrodo tas Kalėdų Senelis, bet jis lyg ir ne su kalėdiniu apdaru. Šmėkštelėjo mintis, kad ten lekia mano tėtis... Be to, negalėjau patikėti, kad Kalėdų Senelis nebūtų su manimi pasisveikinęs, pakalbėjęs. Šias slides, nepaisant įneštos abejonės, pavadinčiau įspūdingiausia vaikystės Kalėdų dovana.

Byungjun Yun, rizikų valdymo specialistas (Pietų Korėja)

Tik trečdalis mūsų šalies gyventojų yra katalikai, o didžioji dalis korėjiečių – budistai. Nors katalikai Pietų Korėjoje yra labai pamaldūs, net studentai lanko bažnyčią keletą kartų per savaitę, visoje šalyje Kalėdos nėra tradicinė šventė. Todėl dalinti dovanas draugams ar šeimai – neįprasta. Vaikai gauna pinigų per Naujuosius ar derliaus šventę rudenį.

Kalėdos švenčiamos ne namuose, o bažnyčioje. Po šventųjų mišių gyventojai susirenka jaukiai praleisti laiką kartu, pasidalinti pietumis bei kalėdiniais linkėjimais. Kita vertus, jauniems korėjiečiams Kalėdos nėra šeimos, o veikiau romantinė šventė, todėl yra populiarios pramogos poroms. Mes nepuošiame namų, tačiau dekoruojame parduotuves, parkus, kavines ir barus.

Beveik niekas nekepa ir kalėdinių pyragų ar sausainių. Korėjoje nėra maisto, gaminamo orkaitėse, nes namuose nėra orkaičių. Todėl pyragus perkame konditerijos parduotuvėse: jie būna padengti kremu arba pagaminti iš ledų. Kitas įdomus dalykas – gatvėse galima pamatyti plakatus, kuriuose Buda linki „Linksmų Kalėdų“ kūdikėliui Jėzui.

Darko Jakimovski, IT paslaugų centro komandos vadovas (Šiaurės Makedonija)

Esu ortodoksas, Kūčias švenčiame sausio 6-osios vakarą, o Kalėdas – kitą dieną. Dalis mūsų tradicijų panašios į katalikų. Per Kūčias susirenka visa šeima, ant stalo nebūna mėsos. Šiaurės Makedonijoje patiekalai neskaičiuojami, ragaujame įvairių sūrių ir daržovių pyragus, žuvį, kaštonus, vaisius. Kita tradicija – turėti kepalą naminės duonos, kurios viduje – moneta. Duona padalinama į lygias dalis visiems, esantiems prie stalo, pradedant nuo jauniausio arba vyriausio žmogaus. Po gabalėlį gauna kiekvienas, o tas, kuriam atitenka moneta, tikima, patirs didelę sėkmę, taps turtingu.

Sausio 6-osios rytą dauguma vaikų eina į kaimyninius namus ir, skambindami varpeliu, dainuoja kalėdines dainas. Tai truputį panašu į amerikietiškąjį Helovyną, tačiau saldainius jie gauna ne visada. Vaikams teikiamos mažos dovanėlės, džiovinti ar švieži vaisiai, riešutai, skanėstai arba keletas monetų. Dainuojantieji yra tarsi angelai, kurie pasakoja istoriją apie Jėzaus Kristaus gimimą.

Kai švęsdavome Kalėdas su savo seneliais  ŠiaurėsMakedonijoje, prieš prasidedant vakarienei, kambario, kuriame susirinkdavome, durys visuomet būdavo uždaromos. Ir tuomet, į jas pasibeldus kažkuriam namiškiui, duris atidarydavo ir svečią įleisdavo. Su savimi jis turėdavo didelį maišą džiovintų ir šviežių vaisių, kuriuos mėtydavo visiems, sėdintiems prie stalo. Sugavę laimikį, pasidėdavome po pagalve. Mums sakydavo, kad šis vaisius yra sveikatos ir jėgų šaltinis ateinantiems metams.