Bėgti yra paprasta – atsistoji ir bėgi. Vadovauti Robotikos padaliniui irgi nesudėtinga – tereikia užtikrinti, kad vyktų tai, kas suplanuota. O visa kita – detalės. Tos detalės ir užima visą laiką, priverčia pasitelkti kūrybiškumą, pažiūrėti į situaciją iš visų pusių, iš apačios ir dar užmesti žvilgsnį iš viršaus.
Ir bėgti, ir dirbi gali būti nuobodu, bet gali būti ir neįtikėtinai įdomu, jei tik žmogus nusprendžia taip galvoti. Kiekviena situacija yra objektyvi ir tik žmonės joms suteikia būdvardžius.
Kai gražų antradienio rytą sustoja aštuoni robotai, galima tai vadinti katastrofa, bet galima į tai pasižiūrėti optimistiškai, kūrybiškai ir, atgavus kvapą, imtis darbų. Įdomiausia tada, kai net neįsivaizduoji, koks turi būti pirmas žingsnis ir nelabai yra su kuo pasikonsultuoti, nes, pavyzdžiui, dar niekam banke nenulūžo aštuoni robotai vienu metu.
Transformacijų ir vykdymo (T&I) komanda pati robotų nekuria, ar tiksliau – botų, kurie dirba virtualiuose kompiuteriuose ir paprastai žmonėms nėra matomi, tik pastebimi, kai atsiranda ataskaitos su tos dienos darbo rezultatais arba kyla kažkokios problemos, kurias pastebi komanda. Tai yra vadinamieji „suplanuoti“ robotai, bet yra ir kitokių – pavyzdžiui, leidžiančių darbuotojui prisijungti prie kompiuteryje esančios programėlės ir paleisti robotą tuo metu, kai jo prireikia.
Tam, kad idėja taptų robotu, reikia stiprios ir motyvuotos komandos. Čia ir prasideda įdomioji dalis, nes kiekvienas žmogus, su kuriuo tenka bendrauti, yra išskirtinis, reikia atrasti kanalus ir būdus, kurie yra tinkami. Juk ne visi yra nuolat besišypsantys ekstravertai, kurių nusiteikimą ir dienos pasiekimus galima atspėti net iš to, kaip jis eina. O jeigu tai kolega iš Bangalūro, kuris neįsijungia kameros, kai klausiu, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos. Gal pokalbio metu jis piktdžiugiškai sukioja galvą, visu kūnu sakydamas, kad „Ne, man trūksta testinių užduočių, laiko ir pagalbos iš kitų“ (čia hipotetinė situacija, kolegos iš tolimosios Indijos yra šaunūs ir sukalbami žmonės). Šią situaciją būtų galima traktuoti kaip didelę kliūtį, bet įdomiau ją įdėti į lentynėlę pavadinimu „Rebusai“ ir bandyti surasti geriausią bendravimo būdą.
Mano užduotis – užtikrinti, kad Mokėjimų (CSD Transaction Services) departamente būtų kuriami automatizuoti sprendimai, palengvinantys kasdienį specialistų darbą.
Specialistų darbas yra labai įvairus: gali tekti užsakyti ar blokuoti mokėjimo korteles, tikrinti įtartinus pavedimus, laiku pervesti klientui lėšas. Nemažai procesų jau yra automatizuota, tad prie naujų robotų kūrimo prisideda ir senųjų priežiūra, o jiems jos reikia nemažai, nes robotai – tai ant egzistuojančių sistemų ir įrankių „uždėti“ sprendimai, kurie nebegali tvarkingai dirbti, jei pakeičiami jų pamatai.
Pavyzdžiui, jei atsiranda nauja eilutė portalo meniu juostoje ir jei IT inžinierių komanda neturi laiko pasiruošti tiems pakeitimams, labai tikėtina, kad robotai sustos. Ir beveik visada sustoja, išgąsdindami operacijų komandas, nes staiga išaiškėja, kad roboto darbas...visai naudingas.
Vertinant iš žmogiškosios pusės, labai įdomu stebėti, kaip kolegos tvarkosi (ir kaip dramatizuoja) visas šias situacijas. Aišku, Skaitmenizacijos skyrius („Digitalization chapter“) nestebi pro liuką chaoso apimtų komandų. Esame tie, į kuriuos kolegos gali kreiptis (ir labai dažnai tai daro) ištikus bėdai. Bet visada ištikus kritinei situacijai siūlau nusiraminti ir dešimt kartų giliai įkvėpti :)
Kaip vis dėl to kuriami robotai banke? Idealiame pasaulyje vieni parašo instrukcijas (žingsnis po žingsnio, labai detaliai, su visais įmanomais ir neįmanomais scenarijais), kiti jomis remdamiesi kuria robotus (t. y. dėlioja jų logiką), palengvinančius operacijų specialistų kasdienybę. Nubrėžčiau tiesę. O realybė – tai zigzagas, vidury kelio išsiskiriantis į tris linijas: viena banguota, kita kampuota, o trečia – visas jas perbraukia bent po keturis kartus ir nuspalvina blankstančios vaivorykštės spalvomis, pridėlioja taškų, klaustukų ir išpiešia snaigę.
Pametėt mintį? Aš tai tikrai. Tokia mūsų kasdienybė. Inžinieriai laužo galvas ieškodami problemos priežasčių, skiria tam dvi dienas, stresuoja, nes nepasitvirtino nė viena jų hipotezė, o tada kas nors iš šalies tarp kitko pasako: „Ai, tai ne tą failą netyčia įkėliau“. Arba gaunam laišką iš kolegų Indijoje, kad nė vienas robotas nepradėjo savo darbo dėl kažkokių techninių priežasčių. Stovim su kolegomis, žiūrime į tą laišką ir negalime patikėti (pamiršę kvėpuoti).
Tokioms situacijoms ištikus gera prisiminti, kad šeštame aukšte yra „Oasis“, į kurį galima trumpam pabėgti ir sukritus į krėslą tyliai susidėlioti išsitaršiusias mintis. Jei ten per erdvu ar „ne ta aura“, motyvacijos galiu pasisemti -1 aukšte prie lifto, kur surašyti geriausi darbuotojų rezultatai, pasiekti „Danske Bank Vilniaus maratone“. Jei su kolegomis galėjom nubėgti maratonus (netgi tuos tikrus, 42 km ilgumo), viską galėsim įveikti.
Tikiu, kad svarbiausia – užsibrėžti prasmingą tikslą, o visa kita – tik detalės.
