Profesinę patirtį, kurią dirbdama Lietuvoje gauna ukrainietė Nataliia, ji pati vadina dovana. Jau pusmetį dirbdama pagal specialybę sostinėje, moteris viena pasirūpina dviem mažamečiais vaikais ir graudinasi kalbėdama apie iš bendradarbių gaunamą palaikymą, nes daugiau artimųjų Lietuvoje neturi. Palikusi Ukrainą rinkosi Lietuvą tik todėl, kad čia atsirado savanoriai, kurie ją ir parsivežė, ir apgyvendino. Dabar Nataliia norėtų, kad ir karui pasibaigus, galėtų tęsti darbus Lietuvoje ją įdarbinusioje organizacijoje.

Kalbos apie artėjantį karą kėlė šypseną 

„Kai kirtau Ukrainos-Lenkijos sieną, Lenkijoje manęs niekas nelaukė, pažįstamų ten neturėjau. O apie Lietuvą iš viso net negalvojau. Leisdama laiką pabėgėlių registracijos centre, galvojau, ką toliau daryti. Paskambinęs brolis pasiūlė – jeigu noriu, jis paklaus savo draugų Lietuvoje, gal jie galės padėti. Jis iš karto gavo atsakymą, kad su darbu gali būti sunku, kai nutraukiami visi verslo ryšiai su Rusija, bet jie mielai sutiko padėti su apgyvendinimu – ne tik priėmė pas save, bet ir patys atvažiavo į Lenkiją ir parsivežė mane su dviem vaikais į Vilnių“, – pasakoja Nataliia, į Lietuvą atvykusi nepraėjus nė mėnesiui nuo karo Ukrainoje pradžios.

Nors Ukrainos žiniasklaida skelbė ir perspėjo, kad gali prasidėti karas, nei Nataliia, nei jos vyras rimtai šios informacijos nevertino. „Vis tik tėtis įtikino, kad reikia susidėti lagaminą pavojaus atvejui. Susidėjau net ne lagaminą, o nedidelę kuprinę su dokumentais ir keliais daiktais, o su vyru juokavome, kad tėtis privertė ir kad informacija apie galimą karą perdėta. Taip pat juokavome su vaiko darželį lankančių bendramečių tėvais: tuo metu grupę laikinai uždarė dėl COVID19 atvejo ir susirašinėdami dėliojome emodžius su šypsenomis klausdami, kada baigsis karantinas, kad vaikai dar iki karo spėtų darželį palankyti“, – prisimena Natalija.

Juokai baigėsi lygiai vasario 24 d., kai prasidėjus kariniams veiksmams Natalija su vyru dar bandė likti Kyjive. „Galvojome, jog niekas nedrįs paliesti Kyjivo, bet po bemiegės nakties aplinkui be perstojo sproginėjant, kitą dieną išvykome pas vyro tėvus, gyvenančius Žytomyro apskrityje. Ten praleidome kelias dienas – tėvai seni, taip pat įsibaiminę, reikėjo su vaikais leistis į rūsį, bet ten jie iš karto susirgtų, todėl aš nusprendžiau išvažiuoti. Išvažiuoti į niekur, nes nežinojau, kas laukia Lenkijoje“, – pasakoja moteris. Ją su vaikais vyras nuvežė prie sienos. „Vidurdienį atsistoję į milžinišką eilę, šaltyje su mažamečiais vaikais, kurie nuolat nerimo – tai valgyti, tai į tualetą, galiausiai 6 val. vakaro kirtome sieną“, – dalinasi ukrainietė. 

Giriasi darbu Lietuvoje

Tik atvykusi į Lietuvą Natalija ėmė dairytis darbo: „Jaučiuosi nepatogiai gyvendama pas žmones, kurių iki tol net nepažinojau. O ir vaikai, kaip vaikai – nori, kad jiems vis ką nupirkčiau.

Pamačiau skelbimą apie darbą „Danske Bank“, bet pagalvojau, jog negaliu dirbti banke Lietuvoje – nemoku lietuvių kalbos. Gerai, kad kaimynė atkreipė dėmesį, jog reikalauja tik vidutinio lygio anglų kalbos. Nusiunčiau CV, paskambino ir paskyrė laiką pokalbiui. Jo metu labiausiai jaudinausi dėl savo anglų kalbos žinių – tai mano gyvenime buvo pirmas darbo interviu anglų kalba. Vėliau mano dabartinis komandos vadovas pasakė, jog matė, kad mano kalbos žinios nėra labai stiprios, bet jis įvertino tai, kad nepasidaviau – stengiausi kalbėti, kad ir su klaidomis.

Gavusi darbą ji iš karto ėmė lankyti anglų kalbos kursus. „Ukrainoje dirbau dideliame tarptautiniame banke, tačiau į kalbos kursus siųsdavo tik tuomet, kai to užsitarnaudavai, o ir mokytis turėjai ne darbo metu. Tai iš tiesų buvo sudėtinga, ypač kai turi šeimą, vaikų. Čia iš karto man buvo pasiūlyta papildomai mokytis anglų“, – lygina Nataliia, turinti 18 metų darbo patirtį. „Bankuose dirbu nuo 18 metų. Iš pradžių įvairiuose Ukrainos bankuose, pastaruoju metu ir ilgiausiai dirbau italų investuotojų banke su užsienio valiutų operacijomis. Čia Lietuvoje visko mokausi nuo nulio, nes ir sistemos skiriasi, ir visas darbas anglų kalba, bet pavyksta, jau išmokau, pripratau“, – dalinasi specialistė.

Be to, džiaugiasi Nataliia, darbas Lietuvoje veikiančiame technologijų ir paslaugų centre labai įdomus. „Ukrainoje darbas su automobiliais, jų lizingu laikomas prestižiniu, o dirbdama Lietuvoje tvarkau tiek fizinių, tiek juridinių asmenų lizingo sutartis su banko klientais Švedijoje, Danijoje. Rengiu sutarčių pratęsimus, siunčiame pasirašymui, tikriname terminus. Kai apie darbą pasakoju savo draugams Ukrainoje, neslepiu pasididžiavimo, giriuosi, jog dirbu su brangių automobilių lizingu. Draugams, ypač vyrams, tai daro įspūdį“, – pasakoja Nataliia.

Didžiausias darbo privalumas – lankstus grafikas

Nataliios vyras taip pat neslepia pasididžiavimo savo žmona. „Du vaikai gimė vienas po kito ir vaikų priežiūros atostogose buvau kelis metus. Kai vyras mato žmoną nuolat namuose, kartais jam ima atrodyti, kad gebi tik tiek. O dabar aš pati svetimoje šalyje pasirūpinu ir vaikais, ir savimi. Vyras ne kartą telefonu kartojęs, kad didžiuojasi manimi, kad pati susitvarkau ir tokį įdomų darbą dirbu“, – dalinasi moteris. Šiuo metu ji su vaikais jau išsikėlė iš juos priėmusių vilniečių ir nuomojasi butą viename iš sostinės gyvenamųjų rajonų. Vyresnysis, 8-etis, Nataliios sūnus lanko trečią klasę, o jaunėlis, trimetis – darželį.

Pats didžiausias darbo privalumas – lankstus grafikas. Ukrainoje, banke, darbas griežtai nuo 9 iki 18 val. Darželiai taip pat dirba iki 18 val., bet Ukrainoje turėjau, kas man padeda. Čia galėdama dirbti iš namų, darbą baigiu anksčiau, parsivežu sūnų iš darželio ir, jei reikia, pabaigiu darbus. Dirbančioms mamoms – tai labai didelis pliusas. Taip pat galiu pasirūpinti vaiku namuose, jei jis suserga. Tokiu metu saugumo taip pat suteikia darbdavio mokamas sveikatos draudimas“.

Ji su šypsena prisimena savo pirmąsias dienas „Danske Bank“: „Atėjau su savo puodeliu, arbata, nes taip buvau įpratusi, o čia viskas yra. Jei tik turėčiau laiko ir galėčiau, būtinai lankyčiau ir sporto salę darbe. Ukrainoje to nebuvo.“
Tiesa, Nataliia pripažįsta, kad Lietuvoje atsakomybių turi daugiau, nes dirba su keliomis rinkomis. „Čia aš daugiau užimta. Kiekvieną dieną turiu aiškų darbų planą, žinau, ką turiu padaryti. Bet, priešingai nei Ukrainoje, kurioje taip pat dirbau užsienio banke, čia darbuotojais labai rūpinamasi. Mūsų komandos vadovė Eugenija sako, jog jei mes kažko nespėjame, mums nesigauna, tai – ne mūsų, o jos problema, ji turi viską tinkamai suorganizuoti. Tuo tarpu Ukrainoje, jei kas nesigaudavo, vadovas sakydavo, jog tai mano problema, daryk ką nori, bet išspręsk“, – dalinasi Nataliia.

Bendradarbiai neleidžia jaustis vienai

Bendradarbių rūpestis moterį jaudina iki graudulio: „Mane darbe labai šiltai priėmė – apgaubė rūpesčiu, nuo pat pradžių jaučiu didelį palaikymą. Viena iš mano bendradarbių tapo mano artimiausia drauge čia, Lietuvoje. Kai susirgo vaikas, ji rūpinosi, ar mums reikia vaistų, vaisių atvežė. Man net nepatogu naudotis tokiu paslaugumu, bet kai bendradarbiai stengiasi taip padėti – jautiesi ne vienas, nes sunkiausia tuomet, kai supranti, kad svetimoje šalyje esi visiškai vienas, daugiau nieko šalia nėra.“ Tiesa, Nataliią su vaikais Lietuvoje aplankė ir savaitę viešėjo tėtis. Jis atvažiavo pabūti su anūkais, nes moteris planavo važiuoti į Ukrainą, aplankyti savus, bet po spalio 10-osios įvykių persigalvojo ir nebevažiavo.

Kalbėdama apie ateitį, Natalija, pirmiausia, nori, kad karas Ukrainoje baigtųsi. „Karas, žinoma, vienareikšmiškai yra didelis blogis, bet lyg kokią kompensaciją dabar turiu galimybę įgyti tokios nerealios patirties. Tai tiesiog dovana, likimas man suteikė tokią progą“, – su pasididžiavimu sako moteris. Kai apklausos metu reikėjo surašyti, kas darbe patinka, nepatinka, pakomentuoti bei pateikti pasiūlymus, Nataliia parašė savo pageidavimą, kad karui pasibaigus ji galėtų tęsti darbą „Danske Bank“ nuotoliniu būdu tik jau iš Ukrainos: „Širdis, žinoma, kviečia grįžti į namus, į Ukrainą, tačiau norėčiau ir toliau dirbti šiame darbe.“