Rosita Vasilkevičiūtė: „Būti motyvuotos komandos nare ir kurti nuo pamatų yra neįkainojama patirtis“

Rosita Vasilkevičiūtė, ,,Danske Bank" Globalių Paslaugų Centro vadovė


 

Septynerius metus „Danske Bank“ paslaugų centrui vadovavusi Rosita Vasilkevičiūtė sako, kad paskutinės dienos – emociškai jautrios, bet komandą palieka rami ir užtikrinta. Per tuos metus pavyko įrodyti, kad Lietuvos specialistai ne tik darbštūs vykdytojai, bet ir stiprūs kūrėjai, inovatoriai. Jų ambicingumas bei orientacija į tikslą leido pasiekti rezultatų, apie kuriuos centro įkūrimo pradžioje net nedrįsta svajoti.

 

Šiandien ji pasakoja apie paslaugų centro kūrimą, jo viziją, iššūkius ir laimėjimus.

 

Ar pasiilgsite šių pareigų?

 

Be abejonės – emocijos ir įspūdžiai niekur nedings. Žvelgiant atgal, smagu matyti nuveiktus darbus, sutiktus žmones, o tai suteikia motyvacijos žengti pirmyn. Prisimenant, kaip visai maža komanda nuveikė taip daug, apima nostalgija. Tada visi kartu paminėdavome net mažiausią įveiktą etapą, o augant pasiekimams, rodos, net pamiršome juos švęsti.

 

Šiemet pelnytas šv. Kristoforo apdovanojimas už indėlį į Vilniaus miesto ekonomiką man buvo vienas brangiausių. Esame gavę nemažai apdovanojimų, bet visi jie svarbūs, nes reikėjo nueiti labai ilgą kelią, kad dabar turėtume tokius darbo vaisius.

 

Grįžkime į 2013-uosius. Kaip priėmėte sprendimą prisijungti prie kuriamo paslaugų centro?

 

Mane pakvietė į pokalbį ir pristatė šią poziciją. Keliami tikslai tikrai buvo įdomūs, tačiau savęs neįsivaizdavau dirbant banke. Iki tol bankas atrodė griežta, hierarchinė struktūra, kurioje viskas vyksta lėtai, be to neturėjau darbo banke patirties, tačiau iškėliau sau iššūkį – įveikti banką (juokiasi).

 

Prisijungus prie „Danske Bank“ nuo pat pirmųjų darbo dienų buvo aišku, kad teks viską kurti nuo pamatų. Startavome su maždaug šimto žmonių komanda, kurių didžioji dalis nuolat būdavo mokymuose Danijoje. Neturėjome jokių nusistovėjusių darbo standartų, procedūrų. Tinkamai sustyguoti procesus užtruko apie dvejus metus. Tuo pat metu labai sparčiai augome, didinome darbų apimtis, jų kompleksiškumą ir gryninomės atliekamas funkcijas. Ieškojome kompetentingų žmonių, stebėjome rezultatus ir optimizavome procesus.

 

Su kokia vizija atėjote į „Danske Bank“ ir kaip pavyko tai įgyvendinti?

 

Man nuo pat pradžių buvo svarbūs du dalykai.  Pirma, išpildyti „Danske Bank“ Globalių paslaugų centrui Lietuvoje suformuotus lūkesčius ir juos viršyti. Antra, puoselėti suvokimą, kad paslaugų centro veikla yra darbuotojų verslas. Kad tai pavyktų, turi turėti motyvuotus, įgalintus ir gerai besijaučiančius, asmeniškai sergančius už rezultatą darbuotojus.

 

O lūkesčius ir pasiekėm, ir viršijom labai stipriai. Šiandien jau niekam organizacijoje nebereikia įrodinėti, kodėl verta turėti komandą Lietuvoje. Kuriamų ir atliekamų darbų kompleksiškumas bei pasiekti rezultatai, sklandus darbas ir gera atmosfera globaliose komandose, skatina mūsų kolegas vis daugiau darbų ir tuo pačiu įgaliojimų perkelti į Lietuvą. Tai rodo ir augantis mūsų darbuotojų skaičius. Beje, mūsų pirminis planas buvo 300 darbuotojų Vilniuje, apie daugiau net nebuvo diskutuojama. Pamenu, kai su vadovu kalbėjomės, o kas toliau? Jis užsiminė, kad jeigu išplėsime darbuotojų komandą iki tūkstančio, bus nerealu.

 

Šiandien turime beveik keturis tūkstančius darbuotojų kartu su grupės IT centru ir nedideliu „Danske Bank“ filialu Lietuvoje. Mūsų darbuotojai sudaro 18 proc. globalios „Danske“ grupės personalo. Tai labai didelė dalis, ypač tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva. Ir tas skaičius lemia, kad šiandien mūsų įžvalgų laukiama, o į mūsųpasiūlymus atsižvelgiama aukščiausiu organizacijos lygiu.

 

Tiems tūkstančiams reikia ne tik sukurti darbo vietas, bet ir sudominti jas užimti, o paskui išlaikyti. Kaip tai pavyko?

 

Komanda rūpintis pradėjome nuo pat pradžių: kėlėme klausimą, kuo remdamiesi priimame darbuotoją, kaip valdome lūkesčius, kokie mūsų darbo principai ir kokį gerovės modelį siūlome kolegoms. Tikrai daug pasiekėme šioje srityje, tačiau tai yra tęstinis darbas.

 

Ėmėmės ir tuo laiku netradicinių žingsnių, kurie galėjo būti įvertinti skeptiškai. Pirmieji nusprendėme turėti psichologą organizacijos viduje. Tuo metu tai buvo labai nauja, labai neįprasta, bet šiandien turime jau 5 darbuotojus konsultuojančius psichologus ir visą registracijos eilę. Ne apie viską atvirai pasikalbėsi su vadovu ar kolega, bet tą emociją reikia išsakyti, problemas spręsti. Tikiu, kad tai buvo vienas iš labiausiai pasiteisinusių sprendimų.

 

Džiugu, kad šiandien esame pavyzdys rinkoje ir, iš dalies, pasaulyje (Leesman įvertinimas) kurdami efektyvią darbo aplinką savo darbuotojams.


Kalbant apie kultūros ir charakterio ypatumus, kokios lietuvių savybės padeda mums, o ko galėtume pasimokyti iš kolegų Skandinavijoje?

 

Manau, kad išsiskiriame savo veržlumu – įgyvendiname tai, ką įsipareigojame. Esame neparastai ambicingi ir orientuoti į rezultatą. Net pasiekę rezultatą, norime padaryti dar geriau, dar daugiau. Tuo stebiname kolegas. Kaip ir nuoširdžiu džiaugsmu dėl rezultato, kurio negalima nepastebėti.

 

Taip pat esame smalsūs, nepaliekame atvirų klausimų, stengiamės viską išsiaiškinti iki smulkmenų ir suprasti savo veiklos prasmę, tuo pačiu ir kūrybingi – mums įdomu sukurti, išbandyti kažką naujo.

 

Skandinavų stiprybė, o kartu ir savybė, su kuria lietuviams sunku sugyventi, yra diskusijų kultūra. Lietuvoje jos trūksta, norime greitų sprendimų. Siekdami jų, nenorime skirti laiko išgirsti visas nuomones, apsikeisti idėjomis. Skandinavų kalbėjimosi kultūra mums neįprasta, bet ji labai reikalinga.

 

Iš šiaurės kaimynų galime pasimokyti ir gebėjimo rasti balansą tarp darbo ir gyvenimo, harmoningo santykio su kitais žmonėmis. Išlaikyti darbo ir poilsio, asmeninio gyvenimo balansą tik mokomės. Ir tai labai siekiame ugdyti „Danske Bank“ Lietuvoje.

 

Kas toliau? Kaip išnaudosite laisvą laiką?

 

Jau mąstau, kurios kitos durys atsivers. Pirmiausia, skirsiu laiko refleksijai – kas padaryta per du dešimtmečius trukusią karjerą, ir kur noriu save realizuoti toliau.

 

Neatsisakau svajonės jachta apiplaukti pasaulį ir taip išbandyti save beribėje aplinkoje, vis dar šis iššūkis sukasi galvoje. Kolkas renkuosi trumpesnes keliones įvairiuose vandenyse. Mėgstu kopti į kalnus, nors bijau aukščio. Man patinka iš aukštai stebėti horizontą.

 

Būtent to ir linkiu kiekvienam „Danske“ kolegai – rasti laiko pažvelgti į horizontą, laiko išgirsti save, savo norus ir ambicijų juos įgyvendinti. Mes galime viską. Jei tik panorėsime.